Raudonžiedė pasiflora

Pasiflorą pirmieji atrado ispanų misionieriai Pietų Amerikoje XVII amžiuje. Jie nupiešė neįprastą augalą ir kruopščiai jį aprašė. Neįprasti pasiflorų žiedai patraukė katalikų bažnyčios dėmesį – žiedo sandara jiems pasirodė panaši į Kristaus erškėčių vainiką. Taip kilo augalo pavadinimas – pasifnžlora (Passiflora) – kančios žiedas, Kristaus kančios žiedas.

Pasifloros klasifikaciją 1745 m. sudarė Karlas Linėjus – tuo metu buvo žinomos 22 rūšys. Šiandien jų suskaičiuojama daugiau kaip 400. Pasiflorinių šeimą sudaro daugiausia tropikų bei subtropikų augalai. Tai krūmokšniai, lianos ir žolės, rečiau – medžiai, kurie paplitę Pietų Amerikoje, Afrikoje, Australijoje, Pietryčių Azijoje ir Madagaskare. Galbūt pasiflorų yra ir daugiau, nes niekas tiksliai jų nesuskaičiavo – Amazonės džiunglės vis dar neištirtos. Europoje nėra net tolimių pasiflorų giminaičių, todėl iki Amerikos atradimo europiečiai apie jas nieko nebuvo girdėję. Tropikų miškuose pasifloros – ne gležni augalėliai, bet tvirtos sumedėjusios lianos. Nukarusios nuo medžių jos sudaro nepraeinamus tankumynus.

Visos pasifloros labai gražios. Gerose sąlygose auga greitai, ūseliais kabinasi už atramos ir ropščiasi į viršų. Lapai stambūs, karpyti į 3-5 dalis, kai kurių rūšių augalų – sveiki, o kitų – su ryškiu spalvingu pakraščiu.  Vaisius – sultinga uoga, rečiau sausa dėžutė su daug sėklų. Apie 60 rūšių pasiflorų vaisiai valgomi, kai kurių  rūšių – labai skanūs ir stambūs, todėl jos specialiai auginamos plantacijose.