Vaistinis valerijonas

Šio augalo pavadinimas kilęs nuo lotyniško žodžio valeo "esu sveikas".

Valerijono šakniastiebiuose ir šaknyse yra 0,5-2 proc. eterinio aliejaus, apie 9 proc. valerijono rūgšties ir borneolio esterio, 1 proc. borneolio ir skruzdžių, acto, sviesto bei propiono rūgščių esterių, izovalerijono rūgšties, 1-mirtenolio, d-terpineolio, seskviterpeno, proazuleno ir kt., taip pat yra alkaloidų (valerino, chatinino ir kitų), glikozido valerido, rauginių medžiagų, cukraus, krakmolo, skruzdžių acto, obuolių, stearino, palmitino ir kitų rūgščių, apie 10 proc. mineralinių medžiagų (daug kalcio ir mangano), fermentų oksidazės, peroksidazės, lipazės ir limanarazės, riebalų.

Vaistams vartojami šakniastiebiai su šaknimis. Jie kasami rudenį (rugsėjį, spalį) arba pavasarį (kovą, balandį). Iškasti nuvalomi, nuplaunami, 1-3 dienas apvytinami pavėsyje. Po to džiovinami šiltoje patalpoje arba džiovykloje, ne aukštesnėje kaip 35 laipsnių C temperatūroje. Tinka vartoti iki 3 metų.